Protestantų teologijos fakultetas (iš pradžių žinomas kaip Hus Czechoslovak protestantų teologijos fakultetas ) buvo įkurtas Prahoje 1919 m. Balandžio 28 d. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čekijoje (kuri buvo katalikiškos Austrijos dalis laikas), o kandidatai į ministeriją turėjo vykti mokytis į Vieną. Po karo įkūrus naują Čekoslovakijos valstybę, atsirado visiška religijos laisvė.
Reformatai ir liuteronai protestantai susivienijo į Čekijos brolių evangelikų bažnyčią, o vienas iš pirmųjų jos veiksmų buvo įkurti protestantiškosios teologijos fakultetą, kuriame būtų rengiami jos ir kitų bažnyčių teologijos studentai. Pirmaisiais gyvavimo metais fakultete mokėsi 14 studentų, tačiau netrukus 1923 m. Išaugo iki 78, o 1929 m. - 160. Moterys fakultete pradėjo studijuoti 1922 m. jų skaičius gerokai išaugo po to, kai 1953 m. Čekijos brolių evangelikų bažnyčios sinodas nusprendė paskirti moteris į tarnybą. Vokiečių okupacijos metu fakultetas buvo uždarytas, kartu su dauguma kitų aukštųjų mokyklų, tačiau jis vėl pradėjo veikti, kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi. 1949–50 mokėsi 230 studentų.
1950 m. Komunistinė valstybė nusprendė fakultetą padalyti į dvi mokyklas: Huso teologinį fakultetą, skirtą studentams iš Čekoslovakijos husitų bažnyčios, ir Comenius protestantų teologijos fakultetą, skirtą studentams iš Čekijos brolių evangelikų bažnyčios ir mažesnių bažnyčių. Komunistams vadovaujant, Comenius fakultetas patyrė daug sunkumų, o studentų skaičius sumažėjo iki 100. Daugumą praėjusio amžiaus šeštojo ir šeštojo dešimtmečių dekanas buvo pagrindinis Čekijos protestantų teologas Josefas Luklas Hromádka. 1989 m. Žlugus komunistiniam režimui, Comenius fakultetui atsivėrė naujos galimybės. Nepaprastai padaugėjo studentų. 1990 m. Comenius fakultetas buvo įtrauktas į Karolio universitetą ir pervadintas į protestantų teologijos fakultetą. 1995 m. Ji persikėlė į didesnes patalpas dabartinėje vietoje. 2007–2008 m. Fakultete mokėsi apie 500 studentų ir apie 25 dėstytojus.
Fakulteto antspaudas ir jo simbolis
Pagalvokite - veikite - kalbėkite: teologija kaip druska
Keletas pamąstymų apie fakulteto emblemą
Pavelas Filipi
1919 m., Kai buvo įkurtas Prahos protestantų teologijos fakultetas, jo steigėjai, be daugelio kitų svarbių užduočių, susidūrė su viena nedidele užduotimi: kaip simboliškai atstovauti tradicijoms, kuriomis jie remiasi, ir tikslams, kurių siekė. Todėl jie sukūrė naują emblemą, kuri ir šiandien naudojama kaip fakulteto antspaudas.
Kaip suprasti jo simboliką?
Apskrito dizaino centre matome taurę. Tai pakankamai aiškiai simbolizuoja ryšį su Čekijos reformacijos paveldu, ypač su husitų reformacija, kuri vėl įvedė pasauliečių taurės priėmimą per Viešpaties vakarienę. 1417 m. Visas Prahos universiteto teologijos fakultetas paragino bendrauti abiem būdais, prisiimdamas revoliucijos pusę ir taip rizikuodamas jos egzistavimu: per metus Konstancijos susirinkimas atšaukė savo licenciją dėstyti. Renkantis šį simbolį, naujasis fakultetas pademonstravo, kad yra pasiryžęs taurei (su visa tai gali reikšti), kaip ir husitai, ir kad atmetė bet kokį klerikalizmą, įskaitant teologinį klerikalizmą.
Viršutinėje apvalios konstrukcijos pusėje galime perskaityti lotyniškus žodžius: SAPERE, AGERE, LOQUI, kas angliškai reiškia: galvok, veik, kalbėk. Šio devizo istorinė kilmė siekia Janą Amosą Komenský (Comenius), paskutinį senosios brolių vienybės vyskupą. Šių terminų pasirinkimą ir jų susiejimo būdą galima suprasti be jokio papildomo paaiškinimo. Teologija, kurią nori ugdyti naujasis fakultetas, turėtų būti mokslinė, reikalaujanti griežtos intelektinės disciplinos; ji turėtų būti praktiška ir paskatinti imtis veiksmų; ir, galiausiai, jis turėtų būti grindžiamas dialogu, atmetant visas kitas tiesos atskleidimo priemones, išskyrus Žodį. Terminų išdėstymo tvarka galbūt stebina, nes „kalbėti“ yra trečioje vietoje ir sudaro šūkio kulminaciją. Tačiau ši nuostaba dingsta, kai prisimename didžiulę Čekijos reformacijos svarbą Dievo žodžio laisvei. Laisvai skelbiantis išlaisvinantį Žodį pats savaime yra „laisviausias veiksmas“ (actus liberimus omnium) ir gali išlaisvinti krikščionybę iš Babilono nelaisvės. Dar ir vėl, net ir didžiausios priespaudos laikais, Čekijos protestantai krikščionys patyrė faktą, kad „Dievo Žodis nėra surakintas“ (2 Tim 2: 9), o priešingai - sukuria laisvą žodžio erdvę aplink save . Remdamiesi šia patirtimi ir tradicijomis, fakulteto įkūrėjai įsipareigojo įkurti fakultetą kaip laisvo žodžio prieglobstį, pagrįstą Dievo žodžio laisve.
Centrinėje emblemos dalyje, kairėje ir dešinėje taurės pusėje, yra mįslė, kurią sudaro dvi nuorodos į Šventąjį Raštą - Leviticus 2:13 ir Morkaus 9:49. Abiejose ištraukose galima rasti žodį „druska“ (lot. Sal). Ryšys tarp šūkio ir Šventojo Rašto citatų paaiškėja, kai suprantame, kad pradinės trijų šūkio žodžių raidės (Sapere, Agere, Loqui) kartu sudaro lotynišką žodį SAL.
Bet ką bendro su druska turi teologija ir teologijos fakultetas? Kas paskatino mūsų pirmtakus, pasirinkusius emblemos dizainą, pasirinkti šias dvi ištraukas iš daugelio Biblijos vietų, kuriose minima druska? Šiandien galime tik spėlioti, kokią egzegezę jie turėjo omenyje. Tačiau galime būti gana tikri, kad priešais juos buvusios Marko citatos versija buvo tokia, kurios galbūt nepagrindžia originalūs rankraščiai, tačiau dažnai ji randama reformuotuose Biblijos vertimuose. Remiantis šia versija, Jėzaus žodžiai buvo tokie: „Kiekviena auka bus pasūdyta druska“. Mus stebina faktas, kad abiejose ištraukose žodis „druska“ yra glaudžiai susijęs su aukojimo sąvoka. Leviticus 2:13 liepia: „Pagardinkite visas savo javų aukas druska. Nepalikite savo Dievo sandoros druskos iš savo aukų. Į savo aukas įpilkite druskos “.
Teologija kaip nuoroda į auką? Ar fakulteto įkūrėjai norėjo pabrėžti, kad fakultetas ir toliau turėtų atkreipti dėmesį į krikščioniškosios žinios esmę - Kristaus auką ant kryžiaus? Gal būt. Tačiau galbūt kurdami emblemą jie turėjo omenyje ką nors kita. Abiejose citatose druska vadinama papildomu ingredientu, kuris ištirpsta ir išsisklaido visoje aukojimo aukoje. Ir šis savęs ištirpimas ir išsisklaidymas yra viena iš pagrindinių teologijos funkcijų. Kvestionuodama savo paties savisaugos instinktus, ji įsipareigoja visą savo mąstymą, veikimą ir kalbėjimą tarnauti tiek krikščionių, tiek pilietinėms bendruomenėms, įspėja ir gina jas nuo egoizmo sugadinimo ir skatina jas nesavanaudiškai tarnauti tiems, kurie yra laikomi mažiausiai svarbiais šiame pasaulyje. Tokiu būdu teologija gali prisidėti prie to, kad žmonių šeima neprarastų savęs išsižadėjimo ir savanoriško atsižadėjimo, be kurio neįmanomas nei žmogaus orumo gyvenimas, nei taikus sambūvis.